Apniukę, mano miela, nusimint neverta,
nors ir išaušo, lyja, lyja, lyja,
išgėrėm mes po praradimų taurę karčią,
ir einam laiko rašmenim per sietuvą likimo gilią.

Kiekvienas tavo mostas, miela, – burtas,
kiekvienas judesys – būties stebuklas,
po kojom tau pasaulio viso turtas,
nors laimės mums teduotos trys sekundės kuklios.

Ar jau šviesiau, brangioji, tavo ašara nukrito,
rasa skaidri per mano širdį rieda,
tebus ne šitas – kitas palaimus mums rytas,
tegul kiekvienas saulės bučinys užgieda.

Tu būki mano džiaugsmo Penelopė,
tu būki Dulsinėjos povyza stotinga,
mums Beatričės žvaigždės dangų lopė,
ir tu, mieloji, būk kaip jos laiminga.

Kažkur, kur baigiasi keliai,
kur nerimą keleivis pameta už durų,
kur lieka išsipildymo šviesa giliai,
kur skliauto akys iš aukštai sužiūra