Tabako dūmai griaužia akis, kava garuoja asfaltu.
Garsūs žodžiai nužudo tylą ir gležną kambario gėlę.
Rymau prie durų apsisiautęs dovanotu šaliku baltu,
O lietaus lašai barbena kaip pirštai į langą pašėlę.
Išgėręs kavą, sumoku už juodą be cukraus gyvenimą.
Į traškantį bespalvį popierių vynioju negyvą augalą
Ir nekreipdamas dėmesio į kvailoką vėjo krizenimą,
Išeinu per lietų į kitą, gal jau saulėtą, miesto galą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-08-19 08:29:28
Manau, kad daugumai tenka susimokėti už juodą nesaldų gyvenimą. Ne visiems ir ne visada gyvenimas būna švelni motina. Na, o išėjimas į kitą miesto galą, tai ateitis parodys, kiek jis saulėtas. Ne veltui sakoma - "visur gerai, kur mūsų nėra."
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-08-18 12:12:42
geras tas jūsų ėjimas į lietų
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-08-17 22:20:47
Parneškit saulės, jei pavyks rasti ;)
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-08-17 22:20:13
Kava garuoja asfaltu? A, čia veiksmas dar viduj, neišėjus į gatvę.
Tik trumpai suabejojau dėl šios meninės priemonės. Įtampa atskleista.
Tačiau kam neštis negyvą augalą? Vėjui pajuokinti? Ir ar augalą (tebūnie jausmų, išgyvenimų) nužudė tik garsūs žodžiai, o dūmai ne?
Kyla tokių pašalinių klausimų, kurių gal ir neturėtų kilti skaitant egzistencinio (ir asmeninio) nerimo akvarelę.
Apsisiautęs baltu šaliku (neįsivaizduoju)... tiek to, yra baltas šalikas, lietus nuplaus ir kita.
Liūdnas epizodas su ironijos dulksna (gal ne taip pasirodė ir tai).