Tabako dūmai griaužia akis, kava garuoja asfaltu.
Garsūs žodžiai nužudo tylą ir gležną kambario gėlę.
Rymau prie durų apsisiautęs dovanotu šaliku baltu,
O lietaus lašai barbena kaip pirštai į langą pašėlę.
 
Išgėręs kavą, sumoku už juodą be cukraus gyvenimą.
Į traškantį bespalvį popierių vynioju negyvą augalą
Ir nekreipdamas dėmesio į kvailoką vėjo krizenimą,
Išeinu per lietų į kitą, gal jau saulėtą, miesto galą.