Neberašau... Nereikia klausinėti,
Kodėl įskaudinau? Kodėl dabar?
Galbūt nesiruošiau mylėti
Ir nuėjau nesigręžiodama atgal.
Ką užbraukiau – lyg ir nesopa,
Kiek daug abiem primelavau...
Vaidinant dramą išgalvotą
Pajusti troškau – bejausme buvau.
Mieloji, – pasakysi, – nesiteisink,
Nereikia, viską suprantu.
Neberašau – man tiek daug reiški.
Juk pats žinai, kaip banalu
Ieškoti turint ir bijot prarasti.
Kalta, jei suteikiau vilties...
Ir neliūdėk, lai rauda naktys...
Žiūrėk, ten krintanti žvaigždė...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-08-19 10:32:55
Dar rugpjūtis, dar kris žvaigždė... Galbūt į Tavo delnus... :)
Geras eil.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-08-19 08:19:27
Jeigu krinta žvaigždė, reiškia viltis išliks "gyva". Patiko.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-08-18 12:17:30
kaip viskas žmogiška ir suprantama, gražios eilės
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-08-18 11:05:06
Įtaigu. Deja, ir čia neapseita be poezijoje esančio pramano - bet vis dėlto viskas tikra, išnešiota širdyje, subrandintas kiekvienas žodis, koks jis spontaniškas bebūtų.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-08-17 21:14:13
Tad ir neliūdėkim, juk viskas praeina, net ir naktys paliaus verkt... Patiko.