Neberašau...  Nereikia klausinėti,
Kodėl įskaudinau? Kodėl dabar?
Galbūt nesiruošiau mylėti
Ir nuėjau nesigręžiodama atgal.
 
Ką užbraukiau – lyg ir nesopa,
Kiek daug abiem primelavau...
Vaidinant  dramą išgalvotą
Pajusti troškau – bejausme buvau.
 
Mieloji, – pasakysi, – nesiteisink,
Nereikia, viską suprantu.
Neberašau – man tiek daug reiški.
Juk pats žinai, kaip banalu
 
Ieškoti turint ir bijot prarasti.
Kalta, jei suteikiau vilties...
Ir neliūdėk, lai rauda naktys...
Žiūrėk, ten krintanti žvaigždė...