Santrauka:
tas nesibaigiantis lietus plauna mintis, ieškau aiškumo, supratingumo savyje ir žmonėse...
Vėl rugpjūtis debesis gena
Į mano širdies užutekius,
Ganos ten avelių pulkai,
Bet dengia jas niaurios sutemos.
Moji man iš tolybės dienų
Ir iš laiko be tiksinčių laikrodžių,
Tavo sielą švelniai liečiu,
Kai vien smilgos vėjyje draikosi...
Mes pakylam po naktų gūdumos—
Du nebylūs neskraidantys paukščiai,
Ir iš kurgi galėjom žinot,
Kad ir vėlei bijosime aukščio.
Siaučia pievoj viendieniai drugiai,
Sukasi atrastos vėtrungės,
Tu man švelniai ausin pakuždėk —
Mes čia savo užutekį rasime...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-08-19 08:01:30
Prieš vėją neina papūsti, o prieš gamtą pakovoti.
Du neskraidantys paukščiai (gal pingvinai?) man patiko.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-08-17 22:40:05
Taip, lietus paveikus, nes pasigirdo ir pas Jus nostalgija ar liūdesys.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-08-17 22:33:34
Tas lietus viską baigia išplaut... jau kaip ir būtų gana.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-08-17 20:59:22
Rudenėja... Vis vien viltingas, šiltas...