Vėl rugpjūtis debesis gena
Į mano širdies užutekius,
Ganos ten avelių pulkai,
Bet dengia jas niaurios sutemos.
Moji man iš tolybės dienų
Ir iš laiko be tiksinčių laikrodžių,
Tavo sielą švelniai liečiu,
Kai vien smilgos vėjyje draikosi...
Mes pakylam po naktų gūdumos—
Du nebylūs neskraidantys paukščiai,
Ir iš kurgi  galėjom žinot,
Kad ir vėlei bijosime aukščio.
Siaučia pievoj viendieniai drugiai,
Sukasi atrastos vėtrungės,
Tu man švelniai ausin pakuždėk —
Mes  čia savo užutekį rasime...