Žaliuos žolynuos žiogas groja,
kai svyra smilgos sunkios nuo rasų,
rugpjūtis – kažin kur jau gandras moja,
berželis žiūri vandenin į atspindį savų kasų.
Nubėga katinėlis, tolumoj šunelis loja,
bitutė kyla, tupia ant žiedų,
gėlynai žydi, atminty – žila guboja
per kopas lipa tartum ketera baltų bangų.
Nubėk lig jūros, pasisemk ošimo,
įpinki į žolynus vėjo ir gaivos,
kažkur ten vėtrungė girgždėjusi užkimo,
o vilnys kruvina puta ir vėl vaitos,
kad medžiai jau kitos tiesos nežino –
ruduo netruks apnuogint juos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-08-17 21:21:25
Dar vasara, o jau rudeniu dvelkia ir net mirtimi...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-08-17 14:29:07
Puikiai žodžiais ir vaizdais nupintas vainikas. Gražus sonetas.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-08-17 09:39:49
Labai gražios eilės, man primenančios vaikystę.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-08-16 21:26:43
Liūdna išties – vasara baigiasi... :(
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-08-16 14:37:03
Gražus tas žolinių vainikas, jei jame nebūtų putų kruvinų.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-08-16 13:17:57
Žila guboja kopose...labai žavingas momentas.
Tik va - tas rudeniškos nuotaikos dvelkimas.....
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2016-08-16 13:17:07
Tradicinei šventei - tradicinis eilius.
Perskaitykite eilėraštį garsiai - pamatysite rimo ir ritmo trikdžius.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-08-16 13:06:46
Labai gražus sonetas