Žaliuos žolynuos žiogas groja,
kai svyra smilgos sunkios nuo rasų,
rugpjūtis – kažin kur jau gandras moja,
berželis žiūri vandenin į atspindį savų kasų.

Nubėga katinėlis, tolumoj šunelis loja,
bitutė kyla, tupia ant žiedų,
gėlynai žydi, atminty – žila guboja
per kopas lipa tartum ketera baltų bangų.

Nubėk lig jūros, pasisemk ošimo,
įpinki į žolynus vėjo ir gaivos,
kažkur ten vėtrungė girgždėjusi užkimo,

o vilnys kruvina puta ir vėl vaitos,
kad medžiai jau kitos tiesos nežino –
ruduo netruks apnuogint juos.