Kodėl staiga aš pažadus bruku tolyn —
Lyg jie ne mano, lyg akis gadina,
Lyg bejėgystę tektų pripažint,
Lyg būtų mirtinos duotųjų žodžių minos?
Lyg sprogtų lūkesčiai ir neramiam sapne
Kraupiais vaiduokliais sumanytų grįžti,
Būties kare lyg išdaviau tave,
O tu supratęs priekaištauji:
Moteriške...
Lyg ką nužudžiusi stovėčiau kruvina,
Mane pasmerkusi tyla ore tvyrotų.
Atsibundu. Matau greta tave.
Burnos tik pažadui nebedrįstu pražioti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-08-12 22:09:52
Ankstesnis komentaras toks išsamus, kad nėra ką pridėti. Patiko.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-08-12 17:30:28
Stiprus eilėraštis – per sapną pasąmonė atveda į supratimą,, kad nereikia, nebegalima dar ir dar kažką žadėti, kai slegia, varo į neviltį, žudo kaltės jausmas dėl netesėtų senų pažadų.
Nuosekli, stiprėjauti, jausmo, suvokimo linija, pradžioj kažkas tik kelia norą atsikratyti minčių apie senus pažadus, nes jie lyg akis gadina, paskui jau bejėgystę verčia pripažint, jau panaudotas žodis mirtinos, lyg sprogtų lūkesčiai, sugrįžtantys kraupiais vaiduokliais, kol pagaliau įvardijama, kas taip baisaus įvyko – išdavystė, sulaužant duotą pažadą!
Nuviltas, apgautas lyrinis herojus tepasako: Moteriške... Ir stojusioj tyloj autorė pasijunta lyg ką nužudžiusi stovėčiau kruvina.
Nubudimas grąžina į realybę – ar būtų suprastas išdavystės baisumas, jei ne tas sapnas?
Kalba švari, išraiškinga, glausta, nėra nė vieno nereikalingo žodžio.
Pasiimu į mėgstamiausius.