Kodėl staiga aš pažadus bruku tolyn —
Lyg jie ne mano, lyg akis gadina,
Lyg bejėgystę tektų pripažint,
Lyg būtų mirtinos duotųjų žodžių minos?
Lyg sprogtų lūkesčiai ir neramiam sapne
Kraupiais vaiduokliais sumanytų grįžti,
Būties kare lyg išdaviau tave,
O tu supratęs priekaištauji: Moteriške...
Lyg ką nužudžiusi stovėčiau kruvina,
Mane pasmerkusi tyla ore tvyrotų.

Atsibundu. Matau greta tave.
Burnos tik pažadui nebedrįstu pražioti.