Branginu šitą tylą,
kai susirenka žodžiai –
iš gelmių jie iškyla,
bangų keteras skrodžia –
kaip žuvėdros prieš aušrą
laukia rytmečio godžiai,
taip ritmingai supuojas
ant bangų šitie žodžiai,
kol pažadinti saulės
patekėjimo šypsnio,
jie sparnuoti pakyla
ir jų plunksnos sublyksi,
atspindėdami saulę,
tarsi paukščiai jie skrenda
ten, kur kitas pasaulis –
į neatrastą krantą...
Branginu aš tą tylą,
kai susirenka žodžiai –
jie mane dar palaiko
ir neleidžia nuobodžiai
kasdienybėn nugrimzti –
mano žvilgsnis pakyla
ir kai bangos nurimsta,
įbrendu aš į Tylą...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2016-08-15 19:51:52
Patiko. Tarsi jūra - banguojančiai
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2016-08-14 15:10:20
Gilus filosofinės lyrikos kūrinys - dialogas su tyla, kuriame subtiliai perteikiama Kūrėjo dvasinė būtis ir kūrybinio susikaupimo momentas.
Puikus kūrinys.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-08-11 16:54:38
Eilės, jas rašantiems - galingas ginklas prieš visas problemas.
Vaizdingas, veikiantis raminančiai kūrinys.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-08-10 21:59:55
Patiko. Ritminga ir teisinga
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-08-10 21:09:34
Iš tylos ir gimsta banguojantys žodžiai...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-08-10 16:58:01
labai gražios ir jausmingos eilės
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-08-10 11:06:23
Įtaigu.