Branginu šitą tylą,
           kai susirenka žodžiai –
iš gelmių jie iškyla,
          bangų keteras skrodžia –

 
kaip žuvėdros prieš aušrą
           laukia rytmečio godžiai,
taip ritmingai supuojas
          ant bangų šitie žodžiai,

 
kol pažadinti saulės
           patekėjimo šypsnio,
jie sparnuoti pakyla
          ir jų plunksnos sublyksi,

 
atspindėdami saulę,
          tarsi paukščiai jie skrenda
ten, kur kitas pasaulis –
          į neatrastą krantą...

 
Branginu aš tą tylą,
           kai susirenka žodžiai –
jie mane dar palaiko
          ir neleidžia  nuobodžiai

 
kasdienybėn nugrimzti –
           mano žvilgsnis pakyla
ir kai bangos nurimsta,
          įbrendu aš į Tylą...