Prisėdo mintys po medžiu –
Kokia grožybė kūrinijos,
Kvėpuoji oru lyg saldžiu,
Gebenių šakos lipa, vijas...
Toj sumaišty ginčų karštų
Nepastebėjom gyvo grožio...
It pasaka iš praeities kraštų
Mūs sąmonę net temdo, gožia.
O mes, gyvenimo problemų išradėjos,
Tupėjom galvoje ir maištą kėlėm,
Tuo tarpu žemėje stebuklai dėjos:
Medis prie medžio lenkės – jie mylėjo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-08-09 16:32:45
Medžiai ne tik myli, stengiasi savo giminę pratęsti bei miršta, paaukodami save kitiems medžiams. nuvirtus medžiui, tam tikros bakterijos jį susmulkina, paversdamos jį trąša.
Labai mielas kūrinys.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-08-09 10:02:54
Gal ir trūksta koncentracijos (labiau rimuotas papasakojimas, ypač vidurys), bet mintis yra, ji baigiama kūrybiškai. Trečias posmas puikus.
Kirčių netikslumus kai kada galima pateisinti, kaip ir daug ką, jei tarnauja eiliuotam kontekstui. Tačiau šiuo atveju vijas > šakos vijosi, bet esamasis laikas vejas.