Prisėdo mintys po medžiu –
Kokia grožybė kūrinijos,
Kvėpuoji oru lyg saldžiu,
Gebenių šakos lipa, vijas...
 
Toj sumaišty ginčų karštų
Nepastebėjom gyvo grožio...
It pasaka iš praeities kraštų
Mūs sąmonę net temdo, gožia.
 
O mes, gyvenimo problemų išradėjos,
Tupėjom galvoje ir maištą kėlėm,
Tuo tarpu žemėje stebuklai dėjos:
Medis prie medžio lenkės – jie mylėjo...