Prisimena jis, Golius, kai Tada, labai seniai, jau apsipratus gyventi pušelėje ir bent kiek (dažniau iš pamatymų), susipažinus su žalčiu, kartą jam taręs:
   – Ne sparnuotis, žalty, o taip aukštai įsitaisęs. Nelyg Dievas būtum.
   – Sakai, būtum, – truputį padelsęs atsiliepė žaltys. Atrodė, ryžtasi pakalbėti rimčiau. Tačiau  gal tik  „atrodė“, o iš tikrųjų? Tačiau po sekundėlės tarė:
   – Suprantu, kad kalbi apie pušelę. Taip? Taigi čia lazda mano,  lazda.
   – Lazda? – kranktelėjo varnas.– Matyt, tik žalčiai sugeba tokias nesąmones pakalbėti.
   – Ne kiekvienas, oi – ne. O ir pats, kai ilgiau pasikuisi po krikščionybės tikėjimą, jo dogmas, suprasi, kad  Dievas yra  visur. Ir lazda ne išimtis.
  – Tai Dievas, žalty, o tu?
  – O aš? Bent  jau pagonis aš. Daug kas baidosi net mano žvilgsnio: piktas, girdi. Gal. Anksčiau su manimi vaikai ir žaidę, ir miegoję. Sakyk, kaip, kodėl taip atsitikę, kaip yra dabar?
  Varnas gūžtelėjo pečiais. Nemanė, kad šitaip protingai prisieisią šnektelėti su žalčiu. Kitur sutikęs jų ir daugiau, tačiau šis buvo ypatingesnis. Žalys medyje, anot jo žodžio, žaltys savo lazdoje. Kur girdėta?  O kodėl taip atsitikę, kad dabar yra ne taip, varnas irgi apie tai niekuomet  nebuvo galvojęs.
    – Mokykimės, varnai, – it perskaitęs  jo  mintis, pradėjo nemenką  kalbą žaltys. – Mokykimės ne tik iš  savo sapnų, o ir iš gyvenimo. kuris visuotinas,  bendras. Ir  tavo dalia jame, ir  mano su pušele, ir  viso šilinių  krašto. Ar  bent žinai, kaip jis atrodo?     Tada, taigi labai seniai ir tąkart varnas irgi nesiryžo pasakyti, kad ui, taip, šilinių kraštas jam pažįstamas. Tačiau gera tyla, kaip ir gera vieta ilgai neužsibūna. Iš žalčio gerklės į ją tuoj įslinko toks žodžių darinys:
 
Katinėlis raštą rašė,
O pelėda paštą nešė,
Tik tas  varnas kvailas buvo
Skaityt nemokėjo...
 
  – Tu ką, šliuže? Ar manai, kad su  manimi  galima  taip  juokauti?
  – Moki? Jeigu iš tikrųjų taip, tai atsiprašau ne  tik už save, bet ir už tuos, kas taip parašė ar parašys, – ramiai atsiliepė varnui žaltys.
  Ne, ne, atsiprašyti žalčiui už jo deklamavimą ir kažkieno taip sueiliuotą tekstą neprisiėjo. Varnas irgi nekirto žalčiui į akis, o  atrodė, kad taip būti negali, bet, kaip  sakoma, ačiūdie, kad taip.  Dabar žaltys to neklausia, o ir pats  liudija, kaip viskas  pasikeitė nuo Tada ir visai neatrodo, kad tai būta seniai.
  Viename  jo interviu taręs: 
    – O šiliniai jau pažįsta Golių iš jo skrydžių, iš  jo šva! šva! šva! Regisi, kad ir  poezija. Tačiau sergėju jį neužmiršti, kad ji gi, poezija ir tuomet poezija, kai tik gėlytes vandenėliu palaistyti  moka. Ar verta del to triukšmauti? Ir, žinoma, gera iš jos išgirti deklamuojantį, tarkim, Laimoną Noreiką:
.
Čia šiliniai.
Lig šiol iš miškų neišėję jos vyrai.
Kažkur po žeme
Prie pušelės šaknų
Duoną raiko,
Tvarsto žaizdas –
nei gyventi, nei mirti nemoka.
 
Šva! šva! šva! – skrenda  varnas
Šva! šva! Šva! – Ocho! Ilgai pagyventa!
Atmintis nepasiekia  pradžios
Bet  prisimena ji Bonapartą
 
Bent  trys amžiai jo sparnuose
Šva! šva! šva! – Ir  skristi nelengva
O Pušele, globoki senolį savo šakose
O Šiliniai, išmokite protą senolio...