Suskilusi diena vėl nugarą atsuko.
Pavargusiuos languos išblukęs atspindys.
Apgręžkim laikrodžius – širdim kuždu ir lūpom,
Kraujuojančiuos delnuos erškėčiai vys.
Atleist... Čia požymis kilnaus? O galbūt buko?
Žvelgiu dangun lyg aklas šulinys.
Aukštai skliaute besparnė plunksna pasisupo,
O paukštis ir be jos laisvai skraidys.
Nusilpo pamatai ir sienos apsilupo,
Pečiais įrėmę laikom klebančias duris.
Tiktai ant lūpų, tų besaikių lūpų
Vis dar sustingęs subrandintas bučinys.
Ir nesvarbu, kad rėkdama kaltė suklupo...
Galbūt viltis – tik sudaigstytas skiautinys.
Nuo grindinio pakelkim aštrų akmenuką,
Kad aidu uždainuotų senas šulinys...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2016-08-15 19:48:31
Super
Vartotojas (-a): Juodojibagyra
Sukurta: 2016-08-13 18:51:53
Dvi paskutinės eilutės tiesiog vertos būti Tavo kūrybos dalimi.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-08-09 14:51:07
Vaizdingas, gražus kūrinys.
Atleist... Čia požymis kilnaus? O galbūt buko?
Kaltė nelygi kaltei. Atleidimas nelygus atleidimui. Be to nemanau, kad atleidimas yra bukų privilegija.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-08-08 20:13:02
neišpasakytai gražu ir labai prasminga.Į mėgstamiausius.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2016-08-08 11:24:25
Sodrus metaforomis ataidėjęs jausmas.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-08-08 08:25:23
Kiekviena eilutė - vis nauja metafora, gilu, iškalbinga, sodru...