Suskilusi diena vėl nugarą atsuko.
Pavargusiuos languos išblukęs atspindys.
Apgręžkim laikrodžius – širdim kuždu ir lūpom,
Kraujuojančiuos delnuos erškėčiai vys.

Atleist... Čia požymis kilnaus? O galbūt buko?
Žvelgiu dangun lyg aklas šulinys.
Aukštai skliaute besparnė plunksna pasisupo,
O paukštis ir be jos laisvai skraidys.

Nusilpo pamatai ir sienos apsilupo,
Pečiais įrėmę laikom klebančias duris.
Tiktai ant lūpų, tų besaikių lūpų
Vis dar sustingęs subrandintas bučinys.

Ir nesvarbu, kad rėkdama kaltė suklupo...
Galbūt viltis – tik sudaigstytas skiautinys.
Nuo grindinio pakelkim aštrų akmenuką,
Kad aidu uždainuotų senas šulinys...