Gal ši ramybė netikra, o sapnas?
Kitur gyvenimas visai kitoks.
Jame žmonių likimai dega, skęsta,
Puta raudona ritas už putos.
 
Šiurpu regėt, kai griūna balti miestai,
Kaukėti slibinai kalena dantimis!
Išgąsdinti vaikai neprašo pieno,
Tik kad griuvėsių dulkėse išliktų dar gyvi.
 
Kas pasakys, ką vienišoj jie valtyj jaučia,
Kai jūroj bangos blaško į šalis,
Ką šnabžda motina, kai prie krūtinės glaudžia
Mažytį ryšulėlį, kur plaka jos širdis!
 
Buvau naivus, galvojau, kad pasaulis
Dabar jau bus kitoks, pamirš karus.
Tik ir toliau raudonos liepsnos siaučia,
Nauji tironai veria pragaro vartus.
 
Matyt,
man nesuprast žmogaus, nors pats esu juo gimęs.
Kodėl taika šalių valdovams svetima?
Milijonus aukoja už tuščią išpuikimą,
Nebodami, kad atpildo išauš diena.
 
...............................................
O čia gražu: gali ramybę gerti,
Žaliuoja medžiai ežero krantuos...
Tai ačiū Tau už ją, nesu juk vertas
Brangiausios žemėj, Dieve, dovanos!