Toli tie laikai, kai varnas Golius prie Miselio Balalės susitiko su jo namais nameliais tapusia pušele. Jau tada ji buvo stipri, matėsi, kad pagyventa,  paošta, išsišakota  oho - ho kaip drūtai! Tačiau  jie jam nerūpėję kaip ir jo paties būti laikai. Jaunystė – kad ją kur – sudėliota taip, kuomet net protas rado, jog viskas, kas yra, tai yra tik todėl, kad AŠ, kad Tu, kad Mes esame. Pušis jau tuolaik buvo gerokai brandesnė. Čia, sustojusi šioje vietoje, iš jos per amžius nepajudėjusi, tačiau dvasioje jautėsi visaip – net ir keliauninke, ir karaliene. Pasaulis nebuvo jai svetimas, nepažįstamas. Na taip, šakų kaip sparnų nekėlė. Labiau rūpėjo, kad išstovėtų, kad šaknys nepavargtų įaugti į žemę ir ten kuo plačiau  išsiskeryčioti.  Ir ką gi – liemuo storyn, viršūnė  aukštyn, rieve po  rievės, rievė  po  rievės ir muzikos vis daugiau ir daugiau. Tylus, bet sunkus darbas, tačiau pasisekus jam, pasaulis, regisi, pats  ateina:  muzikuoja, gieda. Žinoma, būna, kad ir supyksta. Nepaprasta savyje išgyventi pasaulį, kur ir džiaugiamasi, ir  pykstama, bet aukščiausiose natose vis dėlto:
 
Oi, kaip gera kaip gera,
Kad tave suradau,
Dzūkų  krašto šakele,
Aukšto žodžio dangau.
 
Dzievuliu  pavadinsiu,
Dar geriau – Motule,
Kaip rūtelę įpinsiu
Dukterų kasose.
 
  Stop. Tokia didelė, taip tvirtai į žemę šaknimis įsikibusi, o...  Kas tai? Kliedesys?
Kaip rūtelę įpinsiu
Dukterų kasose?
 
   Varnas dar nežinojo, kad tai Dievo žodis. Atvažiavo karieta, išlaipino žaltį, o pats labai panašus į žmogų, sulinkęs kaip klaustukas, priėjo  prie  pušelės, ant jos kamieno padėjo drebulio virpinamą ranką ir tarė:
   – Laiminu. Kad ir kaip sunku būtų, išbūkite.
   Varnas gi atsiradęs vėliau, kai dar sapnuoti nemokėjo. Išmokęs irgi netrumpą laiką buvo panašus it nelengvu daiktu per galvą  trenktas. Meldėsi, kad šilinių  dzūkų dangus jam siųstų kuo tolimesnį sapną. Juose jis regėjo daug nebūtų dalykų, o pamatęs   nuoširdžiai manė, kad tokie daiktai, įvykiai ar nutikimai atsiranda tik  todėl, kad jis juos  susapnavęs, kad jų atsiradimo  priežastis yra būtent jo, vardo Goliaus sapnas. Ir būdavo apmaudu, kai po greito laiko paaiškėdavo, kad „nebūti“ jie tik jam,  o šiaip gi, tikrovėje, jų tiek, kad nors lesk ar snapą  galąsk, ar kitaip elkis. Tai realybė, kurią dažniausiai  matė žmonių  gyvenime. Todėl manau, jog teisinga tarti, kad Varno Goliaus sapnai  fotografuoja žmonių gyvenimus. Jie kaip žmonių gyvenimo vaizdajuostė.
 
Šva! Šva! Šva! – moja varnas sparnais
– Egi, mergos, nebūkit padyyyyykusios
Dievas duoda jums proto
Panešioti pušelę gražiai
O, deja, laikas toks –
Pavojinga ją kelti aukštai,
Kad į šerdį  gražuolės
Kirviu neįsmogtų
Ir nereiktų šiliniams įbristi
Į dyyyyykumas...