Kai pavadinat kaimo moterį ponia,
Ar nepašiepiate jos nuospaudų ant rankų,
Jos šerpetotų ir pajuodusių nagų,
Kuriais kabinasi jinai tarsi pušelė į uolėtą krantą,
Jos prakaitu įsūdytų palaikių marškinių
Ir kleivo apavo ant nemazgotų kojų,
It patvorio žolė išdrikusių plaukų —
Juos dažną dieną vėjas bešukuoja.
Ponia... Darbų ir rūpesčių iš miego išguita dar paryčiais,
Pažįstanti voratinklius ažūrinius kaip šilką,
Kaip žemė mokanti priglausti ir atleist.
Ne, į ponystę ji tikrai netilpo.
Jos nieks nelepino, ji apglėbė visus.
Maitino šeimą, trupinius sau rinko.
Jei moteriai joks vargas nebaisus,
Ponia vadint ją visiškai netinka.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-08-06 18:28:54
labai gražiai aprašyta...galima tik nusilenkti kaimo moteriai...priminė man mamytę, kuri sukosi lyg voverė darbų rate...aš jau ne tokia , negyvenu kaime,daržas , darželis tik pasikrapštymui, priminimui, kad kilus nuog žagrės, tiesiog prisilietimui prie žemės.Labai gerbiu kaimo darbštuolius.Ačiū už šias eiles.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-08-06 06:50:20
Geras!. Ir kiek vaizdingų eilučių su taikliais, jautriais palyginimais. Patiko:)