Kai pavadinat kaimo moterį ponia,
Ar nepašiepiate jos nuospaudų ant rankų,
Jos šerpetotų ir pajuodusių nagų,
Kuriais kabinasi jinai tarsi pušelė į uolėtą krantą,
Jos prakaitu įsūdytų palaikių marškinių
Ir kleivo apavo ant nemazgotų kojų,
It patvorio žolė išdrikusių plaukų —
Juos dažną dieną vėjas bešukuoja.
Ponia... Darbų ir rūpesčių iš miego išguita dar paryčiais,
Pažįstanti voratinklius ažūrinius kaip šilką,
Kaip žemė mokanti priglausti ir atleist.
Ne, į ponystę ji tikrai netilpo.
Jos nieks nelepino, ji apglėbė visus.
Maitino šeimą, trupinius sau rinko.
Jei moteriai joks vargas nebaisus,
Ponia vadint ją visiškai netinka.