Išakijęs dangus ir saulėlydis varva per skruostus,
Kaži kur pakeliui liko mūsų šviesos pilnos gatvės,
Rodos, imtum ir bėgtum, gyvenimą žingsniais išskrostum
Nuo pradžios ligi galo, kad troškulio nebeužtektų,
Sielų potvyniai kauktų ir virstų į žvaigždę visatos,
Pakaruoklis mėnulis glaustytųs į alkaną dangų,
Kol žvynais apsitrauktų vanduo. Lyg prieš tūkstantį metų
Žemė sukas ir sukas, kol tylim, kol jausmo užtenka,
Kol sprangus sopulys mūsų kūnuose degina žymę
Ir saulėlydis varva per skruostus, mes glostome vėją,
Pakaruoklis mėnulis vis spokso akim rudeninėm
į tirštėjančią naktį, kurioj mes abu vienišėjam.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-08-06 23:57:05
Super. O kodėl eilėraštis proza? Čia turbūt netyčia nusispaudė, bet niekas ir nepataisė. Nes niekam tai neberūpi. :( Deja...
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2016-08-06 23:32:40
Išjaustas ir brandus kūrinys. Ačiū.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-08-06 20:08:06
pritariu visoms komentavusioms, ką bepridurti...kabina jūsų eilės sielą. oi kaip kabina...dėkui
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2016-08-06 13:40:25
Sodrios Jūsų metaforos iki gelmių užkabina. Gera skaityti tokius kūrinius.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-08-05 21:36:27
Stiprūs jūsų posmai, patiko.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-08-05 20:11:21
Nuostabiai rašote. Gera skaityti ir jausti.