Išakijęs  dangus ir saulėlydis varva per skruostus,
Kaži kur pakeliui liko mūsų šviesos pilnos gatvės,
Rodos, imtum ir bėgtum, gyvenimą žingsniais išskrostum
Nuo pradžios ligi galo, kad troškulio nebeužtektų,

Sielų potvyniai kauktų ir virstų į žvaigždę visatos,
Pakaruoklis mėnulis glaustytųs į alkaną dangų,
Kol žvynais apsitrauktų vanduo.  Lyg prieš tūkstantį metų
Žemė sukas ir sukas, kol tylim, kol jausmo užtenka,

Kol  sprangus sopulys mūsų kūnuose degina žymę
Ir saulėlydis varva per skruostus, mes glostome vėją,
Pakaruoklis mėnulis vis spokso akim rudeninėm
į tirštėjančią naktį, kurioj mes abu vienišėjam.