Laiko paslaptys skendo dugne,
Ritos bangos putotos ir sūrios,
Akmenėlius skalavo krante.
Tu tapai tolimesnis nei jūra...
Vakar išplaukė mūsų laivai,
Netikėtai ir audros nurimo,
Su manim gintarų neradai.
Visa kita – lyg kriauklės ošimas...
Susiliejo dangus su žeme
Ūkanose į vientisą mėlį,
Palikai mane laukti krante –
Nuėjai per įkaitusį smėlį...
Pro tas ūkanas tolin žiūrėjau,
Mintyse mūsų pilį stačiau.
Tu dabar tolimesnis nei jūra,
O galėtum prieiti arčiau...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-08-06 20:09:16
lyriška, plastiška, jausminga
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-08-06 08:20:18
Įtaigūs, svaiginantys žodžiai it pati jūra.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-08-05 20:13:16
Myliu jūrą. Viskas gražu, kas apie ją. Ir jūsų eilės - taip pat.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-08-05 17:48:06
Tu dabar tolimesnis nei jūra,
O galėtum prieiti arčiau...
Geras palyginimas su jūra. Jausmingai, gražiai banguojanti lyrika.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2016-08-05 17:33:40
Tiesiog skaičiau ir mintyse nutapiau tokį nuostabų paveikslą. be galo graži lyrika.Ačiū autorei.