Laiko paslaptys skendo dugne,
Ritos bangos putotos ir sūrios,
Akmenėlius skalavo krante.
Tu tapai tolimesnis nei jūra...
 
Vakar išplaukė mūsų laivai,
Netikėtai ir audros nurimo,
Su manim gintarų neradai.
Visa kita – lyg kriauklės ošimas...
 
Susiliejo dangus su žeme
Ūkanose į vientisą mėlį,
Palikai mane laukti krante –
Nuėjai per įkaitusį smėlį...
 
Pro tas ūkanas tolin žiūrėjau,
Mintyse mūsų pilį stačiau.
Tu dabar tolimesnis nei jūra,
O galėtum prieiti arčiau...