Golius snūduriavo. Saulė ten, į Ratnyčios – Druskininkų miškus, dar nebuvo nusileidusi. Atrodė, kad pakibusi dairosi vietos, kur jai patogiau nutūpti. Nuo Golios miško su jo gyventojais ne taip toli iki ten, apie penkiolika septyniolika kilometrų. Šimtametė pušis pasūpavo šaką su ant jos snūduriuojančiu varnu – mėgsta gi jis pasižiūrėti į čiurlioniškai poetiškus gamtos paveikslus. Šis  būtent iš tų.
   Tačiau – ne, kad ir „iš tų“, tačiau varnas Golius snūduriavo.
   – Pavargo mano mielas įnamis, pavargo, –  vėl palingavo šaką su nurimusiu paukščiu pušelė, bet šį kartą ne todėl, kad nubudintų; snūduriuojant jėgos menkiau atsigauna negu įmigus giliu miegu. Oi, seniai jau, kai ji susigyveno su juo ir miela žinoti, kad gretimų Šklėrių ir Margionių sodžių žmonės žinojo ir rodė į ją kaip varno Goliaus pušelę.      
   Dvasioje ji irgi buvo veikli. Vienoje iš savo rievių, kaip plokštelėje ar magnetofono juostelėje užrašė  visa tai, ką jį girdėjusi apie savo įnamį ir iš jo. Pradžių pradžioje jo padainuota pirmoji daina. Dabar  jau ji daugsyk redaguota, tobulinta, tačiau anuomet atrodžiusi  taip:
 
Oi,  pušele, kaip gera,
Tu – dievų dovana,
Užsirišus skarelę
žalio šilo spalva.
 
O tie popieriai mano,
Kur rašysim eiles,
Jie daug metų ant stalo,
Bet tušti be tavęs.
 
Vis maniau, kad ir vienas
Suplasnosiu aukštai
Kur pakalbina Dievas
Ir drabni vyturiai.
 
Jau rugsėjis atėjo,
Jau pražysta galva
Vienas Sau nepadėjau
Ir vilties jau nėra
 
Lig dvasingų aukštybių
Kaip  žvaigždynų – toli
Kas ten kalba ar žiba
Net susivokt negali.
 
Vai žydėki, vai būki
Mano sielai malda
Tu – žaliuojanti dzūkė,
Tu – šilinė žalia.
 
  – Iš kur tu toks, sparnuoti? Atrodytų, varnas kaip  varnas, o  jis, prašau, koks... Neaprėpiamas ir nepažįstamas. Į tokį jau kaip į dyvą (stebuklą) reikia rodyti. Ar girdi? Tu stebuklas,  tu dyvas esi, Goliau, – nesimaivydama ir neslėpdama žavesio pakalbėjo pušis, o netrukus pašaukė: – Žalty, sliuok iš  drevės ir pasakyk, ar esi  matęs  tokį varną. Kad  matęs – taip. Ir daug kartų matęs, bet  tu  jo nepažįsti.
   Žaltys nebuvo nei aklas, nei  kurčias, nei tingus. Iškišęs galvą iš drevės stebėjo  giedantį varną
   – Tebūnie jo vardas Golius. Miela, Goliau, tave  tokį  girdėti. Graži tą mūsų tėvynė. Šilų... O kad  tavęs  tokio nepažinau, tai irgi tiesa, –  kilstelėjęs  karūną nuo  savo galvos tuomet  tepasakė  jis.
  
    ... Golius po kelionės dar vis snūduriavo, o saulė irgi dar vis nebuvo  nusileidusi. Atrodytų, visai netoli: į Ratnyčios – Druskininkų miškus.