Iš lėto blandosi po griaudžiančios liūties,
Lašai reti, bet sunkūs tarsi švinas
Net mintį nudaužė. Po sąžinę kuities,
Šalia nei šventojo, nei vargšo piligrimo,
Tik skiautiniai praėjusių dienų
Ir kelios svajos — suriestos, besparnės.
Drumzles iš dugno saujom kabinu,
Dermes kaip mezginius iš apmaudo suardžius.
Kur mano lūkesčiai? Sutrešę po lapu.
Ko neišsaugojai? Tikriausiai neužbūrė.
Tupiu ant liekanų. Einu — neišeinu,
Pasigendu tai skėčio, tai kepurės.
Nors kam? Ledokšnis iš tirštos krušos
Prieš daugel metų bendratį nudėjo.
Nei gyvenu, anei gyvent ruošiuos.
Tylu. Negriaudėji. Aš pamažėl giedrėju.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-07-31 23:16:13
Kaip raiškiai dėstote jausmus ir išgyvenimus... Patiko eilės
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-07-31 22:41:31
Puikus buities bei būties gvildenimas ir reziumė.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-07-31 22:28:57
Mintį nudaužė, ...bendratį nudėjo ...
Su pykčiu ir kartėliu. Svarbu giedrėjat ;)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-07-31 16:36:40
Liūtis ir gyvenimas — tiek daug sumaišties, pasimetimo, kad sunkiai pastebi, juk ,,pamažėl giedrėju".
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-07-31 13:44:49
Einu - neišeinu. Pasigendu tai skėčio, tai kepurės. Įdomios mintys po liūties. Patiko.