Po griaudžiančios liūties

Iš lėto blandosi po griaudžiančios liūties,
Lašai reti, bet sunkūs tarsi švinas
Net mintį nudaužė. Po sąžinę kuities,
Šalia nei šventojo, nei vargšo piligrimo,
Tik skiautiniai praėjusių dienų
Ir kelios svajos — suriestos, besparnės.
Drumzles iš dugno saujom kabinu,
Dermes kaip mezginius iš apmaudo suardžius.
Kur mano lūkesčiai? Sutrešę po lapu.
Ko neišsaugojai? Tikriausiai neužbūrė.
Tupiu ant liekanų. Einu — neišeinu,
Pasigendu tai skėčio, tai kepurės.
Nors kam? Ledokšnis iš tirštos krušos
Prieš daugel metų bendratį nudėjo.
Nei gyvenu, anei gyvent ruošiuos.
Tylu. Negriaudėji. Aš pamažėl giedrėju.
Nijolena

2016-07-31 06:35:51

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2016-07-31 23:16:13

Kaip raiškiai dėstote jausmus ir išgyvenimus... Patiko eilės

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-07-31 22:41:31

Puikus buities bei būties gvildenimas ir reziumė.

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2016-07-31 22:28:57

Mintį nudaužė, ...bendratį nudėjo ...


Su pykčiu ir kartėliu. Svarbu giedrėjat ;)

Vartotojas (-a): Kapsė

Sukurta: 2016-07-31 16:36:40

Liūtis ir gyvenimas — tiek daug sumaišties, pasimetimo, kad sunkiai pastebi, juk ,,pamažėl giedrėju".

Vartotojas (-a): delioren

Sukurta: 2016-07-31 13:44:49

Einu - neišeinu. Pasigendu tai skėčio, tai kepurės. Įdomios mintys po liūties. Patiko.