Iš lėto blandosi po griaudžiančios liūties,
Lašai reti, bet sunkūs tarsi švinas
Net mintį nudaužė. Po sąžinę kuities,
Šalia nei šventojo, nei vargšo piligrimo,
Tik skiautiniai praėjusių dienų
Ir kelios svajos — suriestos, besparnės.
Drumzles iš dugno saujom kabinu,
Dermes kaip mezginius iš apmaudo suardžius.
Kur mano lūkesčiai? Sutrešę po lapu.
Ko neišsaugojai? Tikriausiai neužbūrė.
Tupiu ant liekanų. Einu — neišeinu,
Pasigendu tai skėčio, tai kepurės.
Nors kam? Ledokšnis iš tirštos krušos
Prieš daugel metų bendratį nudėjo.
Nei gyvenu, anei gyvent ruošiuos.
Tylu. Negriaudėji. Aš pamažėl giedrėju.