Atvėręs skaidrius svajonių vartus
išvaduoju būtyje įkalintą žodį,
kuris išskleidęs laisvės sparnus
lyg stiklinis lėktuvėlis skrenda,
atsitrenkia į debesį ir subyra,
pavirsdamas minčių lašais.
Banalu, kai raidės žemėn byra,
o ką tik gimęs neaktualus
kūrinys jausmų išgraužtu kanalu
skuba į ežerą – drumzliną prozą –
gyvenimą, jis orus ir oficialus.
Jautrus žodis jame lyg mimoza.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-07-27 21:52:25
Pradžioj tas kylantis stiklinis lėktuvėlis – toks perspektyvus. Bet debesys – kieti riešutai.
Ir telieka raidžių krūvelė, jausmų išgraužos, kartėlis, kad viskas taip ne kažkaip…
Žvelgiant iš prozos liūno (nemenkinant prozos, jis čia greičiausiai reiškia aprašinėjimą, neskaidrumą), nuraibuliavo mintis apie žodžio paieškas, pajautimą, (poezijos) rašymo kančią.
Ir vėl apie žodį galbūt kažkiek tęsia praeito kūrinio mintį – tik čia intensyvių skraidymo pratybų ir pakilimo, pergalės priešprieša.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-07-27 21:46:15
Kažkas ryškiai nori peštis. Yra mimoza, tačiau tas kažkas bando laužti pozą. Nors moderatoriai pastatė į keturpėsčią, tačiau, matosi, kad to maža :(
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-07-27 20:55:56
visagalis žodis ...ir gydo ir žeidžia