Atvėręs skaidrius svajonių vartus
išvaduoju būtyje įkalintą žodį,
kuris išskleidęs laisvės sparnus
lyg stiklinis lėktuvėlis skrenda,
atsitrenkia į debesį ir subyra,
pavirsdamas minčių lašais.
 
Banalu, kai raidės žemėn byra,
o ką tik gimęs neaktualus
kūrinys jausmų išgraužtu kanalu
skuba  į ežerą – drumzliną prozą –
gyvenimą, jis orus ir oficialus.
Jautrus žodis jame lyg mimoza.