Paviržis

Mažėja galimybių,
Kaip įprasmint laiką,
Klajoja mintys būtame sapne.
Tiek būta pastangų — 
Net pirštai išsiklaipė —
Sutvert, pastvert, turėti, nepamest,
Bet kas vertinga
Blunka, laša, trupa
Ir ištuštėja saujos bei glėbys.
Zenito himnai slopsta
Kėlę ūpą,
Nors tu klibi
Iš įpročio dar vis.
Jauti, tavy naktis
Kaip gniaužia kraują,
Atbukę juslės —
Blėstanti šviesa.
Palikt sapne nebe prašai —
Maldauji,
Dantų protezai —
Ne lukštams prakąst.
Užsidarai, 
Bet skundies,
Jog uždarė.
Judrieji vieškeliai kažkur toli toli.
... senelis bėriu platų lauką aria,
Neši paviržį
Ir vagoj klumpi...
Tik tas saldus naminės duonos skonis
Tarsi komunija
Prilipus gomury.
Ploniausias šilkas trina kaip marškonis.
Daug praradai,
Bet dar daugiau turi.
O kam parodysi 
Erdvios būties didybę?
Jaunikliai renka nuosavus gumbus.
Akies kamputy
Mažas lašas žiba
Nei jiems, nei tau
Kažin ar besvarbus.
Nijolena

2016-07-22 06:13:00

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-07-22 21:10:16

Tai skaudi tikrovė, kuri nepamiršta nei vieno... O laikas nelaukia...
Puikus kūrinys.

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2016-07-22 08:38:55

Ryškūs vaizdiniai ir jausmingumas kelia graudulį...Ačiū, gražu.

Vartotojas (-a): delioren

Sukurta: 2016-07-22 07:57:08

Puikus.

Vartotojas (-a): daliuteisk

Sukurta: 2016-07-22 06:32:14

Vai, kaip neščiau, rodos, seneliui paviržį, nesvarbu, net vagoj klupdama... Ir būčiau soti, jei ne duona namine, tai bent jos kvapu pirkioj...