Mažėja galimybių,
Kaip įprasmint laiką,
Klajoja mintys būtame sapne.
Tiek būta pastangų — 
Net pirštai išsiklaipė —
Sutvert, pastvert, turėti, nepamest,
Bet kas vertinga
Blunka, laša, trupa
Ir ištuštėja saujos bei glėbys.
Zenito himnai slopsta
Kėlę ūpą,
Nors tu klibi
Iš įpročio dar vis.
Jauti, tavy naktis
Kaip gniaužia kraują,
Atbukę juslės —
Blėstanti šviesa.
Palikt sapne nebe prašai —
Maldauji,
Dantų protezai —
Ne lukštams prakąst.
Užsidarai, 
Bet skundies,
Jog uždarė.
Judrieji vieškeliai kažkur toli toli.
... senelis bėriu platų lauką aria,
Neši paviržį
Ir vagoj klumpi...
Tik tas saldus naminės duonos skonis
Tarsi komunija
Prilipus gomury.
Ploniausias šilkas trina kaip marškonis.
Daug praradai,
Bet dar daugiau turi.
O kam parodysi 
Erdvios būties didybę?
Jaunikliai renka nuosavus gumbus.
Akies kamputy
Mažas lašas žiba
Nei jiems, nei tau
Kažin ar besvarbus.