Kai mudu su Vinetu
jojome ant mustangų
iš Laukinių Vakarų
į Neribotų Galimybių Karalystę,
tai matėme iš bado mirštančius vaikus.
Nors tėvas kalvis negailėjo pastangų –
kalė ir kalė pinigą,
o dumples pūtė auksaspalvė antilopė,
bet kalk nekalęs, pūsk nepūtęs –
jei gimei lopas,
tai ir liksi juo iki grabo lentos.
Na, nebent gera siuvėja,
turinti
Singerį,
prisisiūtų prie kokio padoresnio
drabužio šalia šešiakampės žvaigždės.
Tik kam pūsti prieš vėją?
Viltis nemiršta. Tai jau tikrai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-07-21 18:14:35
gerai, kad bent viltis nemiršta
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-07-21 11:48:48
Sunku pasakyti, kas čia, bet pagrindinė idėja, man rodos, apie amžinąją kelionę į Pažadėtąją žemę. Kažkiek ir pavadinimas kalba apie amžinąjį žydą. Vinetu? Jis kaip civilizacijos neragavęs laukinis (tačiau laisvas), tuo pat vienetas (pats), galbūt ir koks panašus bendražygis.
O kelionėje svarbu: ne jėga, ne efektai (pūtimas, kalimas, bandymai prisikabinti prie ko nors), bet… pati kelionė. Ji nesibaigianti.
Nerašyčiau Tai jau tikrai – galima palikti mintį atviresnę.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-07-21 11:48:11
Reikėjo rašyti, kad su Čigančguku, tada gal kai kam kitaip atrodytų. :))) Supranti, net ir mėsinis žąsinas svajoja tapti strazdu, nes sparnus turi. Nesvarbu, kad neskrenda :D
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-07-21 10:12:21
Originalus, įdomus, kviečiantis pamąstyti kūrinys.
Yra geras priežodis: "Prieš vėją nepapūsi."
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-07-21 00:50:59
Neeikvokit jėgų kovodami su vėju.
Vėjas lėks nulėks...
Liks tai, kas turi svorį