Visi gyvenimai, kurių nenugyvenome,
Ir dienos einančios lėtai tarsi vaikystėje,
Užkliudome metus randuotus savo
Ir minutes, kai negalėjom klysti.
Lyg tamsūs šuliniai užvertos gelmės,
Žvaigždėtos naktys ir garsai prieš lietų,
Tiek visko daug į laikmetį sudėtume,
Jei dar tiesos akimirką man pažadėtum.
Išbridus iš tylos ir širdgėlos
Aš eičiau į tave – iškristų rasos,
Ankstyvą rytmetį prie laiko perkėlos
Mane, tiktai mane tu ten atrastum.
.......................................................................
Visi gyvenimai, kurių nenugyvenome,
Ir gūdžios sutemos, garsai prieš lietų
Pavirsta būtimi sava ir tavo
Ir likimu, mums Dievo pažadėtu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-07-20 20:16:03
Tarsi išpažintis, kuri tinka daugeliui iš mūsų.
Ir daug tiesos paskutiniame ketureilyje. Dėkui.
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2016-07-20 18:19:27
Išjausta ir širdimi užrašyta. Gražu.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-07-20 17:33:12
Vaizdingas pamąstymas, kaip buvo ir kaip galėjo būti.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-07-19 20:05:12
Išieškotos eilės. Vaizdinga ir artima.