Visi gyvenimai, kurių nenugyvenome,
Ir dienos einančios lėtai tarsi vaikystėje, 
Užkliudome metus randuotus savo
Ir minutes, kai negalėjom klysti.
Lyg tamsūs šuliniai užvertos gelmės, 
Žvaigždėtos naktys ir garsai prieš lietų, 
Tiek visko daug į laikmetį sudėtume,
Jei dar tiesos akimirką man pažadėtum.
Išbridus iš tylos ir širdgėlos
Aš eičiau į tave – iškristų rasos,
Ankstyvą rytmetį prie laiko perkėlos
Mane, tiktai mane tu ten atrastum.
.......................................................................
Visi gyvenimai, kurių nenugyvenome,
Ir gūdžios sutemos, garsai prieš lietų
Pavirsta būtimi sava ir tavo
Ir likimu, mums Dievo pažadėtu...