Veržias raudanti siela
Prie tavęs prisiglausti,
Nors išgirst kažką miela,
Nors tik ranką paspausti...
Mano mintys sparnuotos
Lekia tūkstančius mylių,
Atsimušę į grotas,
Skaudžiai inkščia ir tyli...
Vėjas šaltas, ledinis
Priartėti neleidžia...
Mandagiai abejingas
Elgesys tavo žeidžia...
Juk gyvenime tavo –
Man nei vietos, nei laiko...
Šimtą kartų kartoju,
Kad manęs tau nereikia...
Bet įaugęs į sielą,
Į kiekvieną ląstelę...
Kaip narkotikas mielas –
Tai ramina, tai gelia...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-07-19 13:38:09
Meilė - kaip narkotikas... Gal tikrai?
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-07-19 11:15:27
Na, nežinau ar meilė iš karto, kaip kuolu per galvą trenkia. Manau pradžia būna nunerta iš voratinklinių iliuzijų, nes priekyje toks tirštas rūkas, kad nei per žingsnį nematyti net žaibo, kuris įtrenktų žaviam objektui į širdį meilę.
Aneliukės meilė patikrinta, atlaikiusi visas negandas. Labai puikus ir jausmingas eilėraštis.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-07-19 08:14:31
Kartais iki skausmo meluojame sau. Susikuriam iliuzijų pasaulį. Bet skauda tada, kai jis dūžta...