Vidiniame pasaulyje – tyla:                
Ne tai, jog pasakyti neturi ko,     
Vienumoje – sukurptą bylą užverti –                  
Būtyje nykuma – nieko nebeliko...                           
 
Dar taip neseniai šaltinis sroveno,     
Deja, užako – nebeatranda takų,  
Klausaisi šalia kerojančio klevo –          
Gal pajausi paguodą iš jo šlamesių?..
 
Beprasmis gyvenimas toliau tęsis –
Deja, nepajėgsi amžiumi pralenkt;     
Nebent vėjo gūsis už jį stipresnis
Suniokos gamtos dovaną – šakas.  
 
Mano likimas – pasiklysti tamsoje –     
Atminties lašeliai nukris kažkam šalia, 
Dulkės prislėgs paliktus minties takus –  
Išliks žiemoje sniegas – vasara žalia...