... jau tyla?
Vidiniame pasaulyje – tyla:
Ne tai, jog pasakyti neturi ko,
Vienumoje – sukurptą bylą užverti –
Būtyje nykuma – nieko nebeliko...
Dar taip neseniai šaltinis sroveno,
Deja, užako – nebeatranda takų,
Klausaisi šalia kerojančio klevo –
Gal pajausi paguodą iš jo šlamesių?..
Beprasmis gyvenimas toliau tęsis –
Deja, nepajėgsi amžiumi pralenkt;
Nebent vėjo gūsis už jį stipresnis
Suniokos gamtos dovaną – šakas.
Mano likimas – pasiklysti tamsoje –
Atminties lašeliai nukris kažkam šalia,
Dulkės prislėgs paliktus minties takus –
Išliks žiemoje sniegas – vasara žalia...