Įsivaizduoju,
kaip skaudu girdėti,
kad ir senatvė prie poezijos palinko.
Deja – bent sau –
jau negaliu padėti
ir nežinau, girdėjo ji ar – ne,
tačiau žodis į žodį burna žiojau:
Giedok, senoji, skųskis, kad tokia esi,
bet nenorėk būti kitokia:
išaugome, šaknis įžėlėme į žemę
ir gausiai pasilaistėme krauju. 

O štai ir mano žodžiai sakiny
kaip Dievo danguose:
– Senatve, būk kaip vartai gimto kiemo.
Žmogus ateina, jie atsiveria į vidų.
Žmogus išeina –
laimina, kad kelyje nekluptų,
ir KRYŽKELĘ ant kaklo pakabina.