Prie Pabradės yra gražus silicio slėnis,
kur pilna ličio, gintaro ir plastiko.
Kur plaiksto pelenus ir plėnis
atlėkę narsios sielos Radvilos ir Astiko.
Ir jie nežiūri į mane dabar iš aukšto –
brangi istorijos prasmė ir gėris.
Pavargęs po klajonių tarsi žemaitukas Bėris,
nepakeliu prie lūpų aliuminio šaukšto,
Po to, kai rausėme mūs žemėj apkasus,
nes norim būt laisvi, turtingi, gražūs, saugūs.
O virš galvų lėktuvų trasos rangos,
vaidinam genijus ir proto asus.
Tenai lyg veidrody matau istorijos miražą,
girdžiu net trankų aidą karo maršų,
kurio garsai apgauna žmogų mažą
ir broliai ima žaisti karą aršų.
Bet mūs kariuomenė šiandien tikrai nežus,
su ja jau kartą įveikėme tankus.
Ir mūsų karo vadas – jaunas ir gražus,
jam nedreba dabar nei kojos, rankos.
Ir tampa tai gyvenimo istorine tiesa...
Nors dar seni dievai supykę trankos,
bet mes jau niekada nebūsime aukojimų mėsa.
Į priešą trenks net trys patrankos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-07-14 16:54:17
Kaip vsada Jūs apsiginklavęs subtiliu neišsenkančiu humoru.
Mat kaip, net trys patrankos trenks, tai tikrai nulems staigią karo baigtį. Be galo graudu..
bet mes jau niekada nebūsime aukojimų mėsa.
Ar taip atsitiks todėl, kad jau bus emigravęs paskutinis lietuvis?
Kas turi galimybę, rekomenduoju paskaityti "Briedžio" leidyklos išleistą Vladimiro Voinovičiaus knygą "Neliečiamasis asmuo. Kareivio Ivano Čonkino gyvenimas ir nepaprasti nuotykiai".
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-07-14 11:40:55
Didingoms mintims apie patriotizmą galiu pritarti, bet (kaip visada) siužete ir už siužeto (visgi poezija nėra tiesiogiai aprašyta plokštuma) suplazdėjo bendro pobūdžio mintis: vienybė, tiksliau – bendrystė, kuriai svarbu įveiktas kelias, idėja ir susikaupimas ateities žygiams.
Gal net veikia vienas ir tas pats veikėjas (skaičius nesvarbu, tai tik raiškos elementas), – pavargęs, bet neišsižadėjęs savo idealų, kylančių iš praeities, patirties. Kovų užgrūdintas.
Tuo tarpu, kai kiti vaidina genijus ir kažką garsiai įrodinėja, budi išoriškai gal ir menkos pajėgos, žygius pratęsiančios.
Pamokos, asmeninė patirtis, užsispyrimas, ryžtas.
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2016-07-14 09:41:57
Gražus pilietinis eilėraštis, kuriame gražiai dera lyriniai gamtos motyvai su istorinių ir dabarties reiškinių konkretika.
Diskutuotina Autoriaus nevienareikšmė vertybinė pozicija: kartais kiek pašaipi - "vaidinam genijus ir proto asus ... ir broliai ima žaisti karą aršų", tai atvirai deklaruojanti karinių veiksmų privalumus: "Bet mūs kariuomenė šiandien tikrai nežus, su ja jau kartą įveikėme tankus".
Didžiausia teisinės valstybės vertybė - žmogaus gyvybė, - kariuomenė nežus, žus - žmogus.
Gal valstybės didybė ne tame, kad nugalėti žmonių gyvybių kaina, o tame, kad apskritai išvengti karo - tegul triumfuoja Išmintis ir Taika, kas, beje, yra vienas ir tas pats.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2016-07-14 09:02:09
Į priešą trenks net trys patrankos.
O tai jau baisiai galinga ginkluotė! Galėtų ausų būgneliai įtrūkti... :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-07-14 00:37:13
Gal ne į temą, o gal ir į temą, nežinau. Neseniai „Klausimėlį“ žiūrėjau. Taip pripuolamai. Klausinėjo praeivių ar Vytautas tankus ir kulkosvaidžius turėjo, kai su kryžiuočiais kovėsi. Pasirodo (tu, aišku, prastas istorikas ir nežinai), kad turėjo. :D
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-07-13 20:00:29
tikrai gyvenimo istorinė tiesa atskleista