Prie Pabradės yra gražus silicio slėnis,
kur pilna ličio, gintaro ir plastiko.
Kur plaiksto pelenus ir plėnis
atlėkę narsios sielos Radvilos ir Astiko.
Ir jie nežiūri į mane dabar iš aukšto –
brangi istorijos prasmė ir gėris.
Pavargęs po klajonių tarsi žemaitukas Bėris,
nepakeliu prie lūpų aliuminio šaukšto,
Po to, kai rausėme mūs žemėj apkasus,
nes norim būt laisvi, turtingi, gražūs, saugūs.
O virš galvų lėktuvų trasos rangos,
vaidinam genijus ir proto asus.
Tenai lyg veidrody matau istorijos miražą,
girdžiu net trankų aidą karo maršų,
kurio garsai apgauna žmogų mažą
ir broliai ima žaisti karą aršų.
Bet mūs kariuomenė šiandien tikrai nežus,
su ja jau kartą įveikėme tankus.
Ir mūsų karo vadas – jaunas ir gražus,
jam nedreba dabar nei kojos, rankos.
Ir tampa tai gyvenimo istorine tiesa...
Nors dar seni dievai supykę trankos,
bet mes jau niekada nebūsime aukojimų mėsa.
Į priešą trenks net trys patrankos.