tikro jausmo jau pakanka
o galbūt dar daug reikės jo –
netikėkim tuo, kas sielą virkdo...
laimės jūra greitai senka
meilės upė suledėja;
juodas skausmo žvirgždas širdį tirpdo...
puošnią ugnies taurę meiliai
melas neš, niūrus veidmainis.
ant bedugnės krašto Liūdesys rymos.
spaus glėby virpančią Meilę...
nuraminus sielą švelniai,
nakties arfai skambant, užmarštis apgobs...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...