Upės vingis, takelis į kalną,
Ir ieva, apsipylus žiedais,
Vėlei moja šakelėmis švelniai,
Kaip tada, kaip kadais.
Lyg nebuvo tų metų audringų,
Nužymėtų gairėm lemties,
Ir aiškėja, kad niekas nedingo
Iš anos praeities.
Ir atrodo, lig šiol švelnūs pirštai
Tebevirpa mano delnuos...
... Boružėlės netyčia paspirtas
Sudejavo akmuo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-07-03 11:55:06
Nuostabus sugrįžimas į praeitį.
Labai gražus vėl ir vėl grįžtantis prisiminimas.
Tai, ko niekas negali uždrausti.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-07-02 21:11:45
Darosi labai liūdna, kada pradedi gyventi prisiminimais, o ne dabartimi...
Labai gražios paskutinės eilutės...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-07-02 16:51:01
Gražūs prisiminimai, gerai, kad nieko neišbarstėte per metų eilę. Gal ne akmuo, gal širdis sudejavo?