Upės vingis, takelis į kalną,
Ir ieva, apsipylus žiedais,
Vėlei moja šakelėmis švelniai,
Kaip tada, kaip kadais.

Lyg nebuvo tų metų audringų,
Nužymėtų gairėm lemties,
Ir aiškėja, kad niekas nedingo
Iš anos praeities.

Ir atrodo, lig šiol švelnūs pirštai
Tebevirpa mano delnuos...
... Boružėlės netyčia paspirtas
Sudejavo akmuo...