Įžanga



- Ša! Tik nieko nesakyk, kiek tu gali taukšti?.. Patylėk. Nusiramink arba teks tave ir Tvae uždaryti! ŠA! Viskas... Aaaa, pagaliau apsiraminai, nutilai. Ir vėl... Ach, ir už ką man tokia bausmė. Daugiau niekada su juo nesusidėsiu. Tai tikra kankynė... Ei, kur eini? Tau niekas neleido niekur eiti! Pasilik ten, kur tave palikau, aš greitai grįšiu. Tik niekur neiki, nes jei pabėgsi ir tave rasiu, tau bus blogai.
- Hrrr...
- Tik nereikia... Nieko tai nepadarys. Magiškų žodžių neištarsi, kad ir kaip norėtum. Taigi... Kur aš ten sustojau? A! Palauk čia... mažyli.
- Ach raminuk zamarag hilut..!*
- Tu, bjaurus... mažyli. Nusiramink, nes kitaip... kitaip reikės tave uždaryti, o tu juk šito nenori, ar ne? Nagi, būk malonus ir nebetriukšmauk. Tau pasisekė, kad nemoku magiškų žodžių, nes užsiūčiau tau srėbtuvę. Bet, ak, kaip aš su tavimi kalbu, garbiosios Tvae sūnau... Juk turėčiau tūpinėti aplink tave, ar ne taip? Ach, tu šlykštus... kaip drįsai man, Hirlišai spjauti į veidą?!. Tu dar atsiimsi! Kai sugrįš Elfas, tau bus tikrai riesta! Būk ramus... Na, štai. Kad būtų ramiau, nutildysiu tave... kuriam laikui. Bet tu tik nesijaudink, nieko neatsitiks, o Elfui negalėsi įrodyti, kad aš tau kažką padariau. Tai vieninteliai magiški žodis, kurį moku, nes aš visada buvau pastumdėlė ir leisdavausi priverčiama likti su belaisviais. Delra!**


*- prasmek amži...
**- tyla