Kas pražydo, tas turi nuvysti,
Nežydėti gėlėms amžinai.
Trumpas džiaugsmas spalvotos jaunystės,
Būtų žmonės ar skaistūs žiedai.
Tik gerai, kad vėl metai kartojas,
O laukimas ne toks ir sunkus.
Vis arčiau ir arčiau viltis moja
Vieną rytą pakviest į svečius.
Plaukia debesys, mėnesiai, dienos,
Po nakties rausta sodo žolė,
Žiedlapėliai giliai joje miega,
Neprabus, nors ir saulė tekės.
Baigia gesti liepsnojusi rožė,
Tik už jos šypsos man lelija,
Kelia savo viliojantį grožį,
Nusipraususi ryto rasa.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-07-02 21:22:10
Visada ištikimas gamtos grožiui ir gėlėms...Bet ar nepavydu - gėlės nužydi, po metu vėl išsiskleis savu grožiu...Žmogaus likimas kitoks - jo grožis kasmet nyksta...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-07-02 21:17:28
Labai lyriškas, puikus eilėraštis.