Kas pražydo, tas turi nuvysti,
Nežydėti gėlėms amžinai.
Trumpas džiaugsmas spalvotos jaunystės,
Būtų žmonės ar skaistūs žiedai.
 
Tik gerai, kad vėl metai kartojas,
O laukimas ne toks ir sunkus.
Vis arčiau ir arčiau viltis moja
Vieną rytą pakviest į svečius.
 
Plaukia debesys, mėnesiai, dienos,
Po nakties rausta sodo žolė,
Žiedlapėliai giliai joje miega,
Neprabus, nors ir saulė tekės.
 
Baigia gesti liepsnojusi rožė,
Tik už jos šypsos man lelija,
Kelia savo viliojantį grožį,
Nusipraususi ryto rasa.