Pasaulis lyg sena statinė,
Išklypę braška jos lankai,
Vis regis – sprogs, ištrykš šaltinis,
Kurio vandens neragavai.
Jis – tyras, atgaivins, pagirdys.
Atgimsi naujas iš šaknų.
To trokšta visos jautrios širdys,
Ir aš svajone gyvenu,
Kada nebus nė vieno priešo,
Vagies – gobšuolio, kaip žinia,
Kada sustos prie kelio viešo
Vienminčių prietelių minia.
Tada mes Dievui padėkosim
Už žemę – mylinčių namus.
Osana dangui užgiedosim.
Tiktai kada, kada taip bus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2016-08-15 19:43:22
Senas senas... ar tikrai? :-)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-06-28 16:25:28
Teisingos mintys, tik ne visi jas supranta ir išgirsta...
Geras eil.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-06-27 18:58:16
gražios, teisingos jūsų mintys...
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2016-06-27 18:06:46
Kiekviena siela trokšta būti pagirdyta tuo gyvu vandeniu, kad daugiau nebetrokštų... visi turbūt žinome kelią link to šaltinio- tik kiek juo patys einame ir kiek padedame kitiems eiti, kad būtume vienas kitam prieteliais, dėkodami Dievui už visa, ką turime...
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-06-27 16:10:47
Tikra tiesa, kad — deguto šaukštas statinę medaus apkartina. Tų sukčių ne tiek jau daug, gal mes per mažai juos šaltinio vandeniu pagirdome.