Pasaulis lyg sena statinė,
Išklypę braška jos lankai,
Vis regis – sprogs, ištrykš šaltinis,
Kurio vandens neragavai.
 
Jis – tyras, atgaivins, pagirdys.
Atgimsi naujas iš šaknų.
To trokšta visos jautrios širdys,
Ir aš svajone gyvenu,
 
Kada nebus nė vieno priešo,
Vagies – gobšuolio, kaip žinia,
Kada sustos prie kelio viešo
Vienminčių prietelių minia.
 
Tada mes Dievui padėkosim
Už žemę – mylinčių namus.
Osana dangui užgiedosim.
Tiktai kada, kada taip bus.